Minkšti akmenys sudaro uolienų kategoriją, kuriai būdinga gana minkšta tekstūra ir lengvas apdirbimas; jie plačiai paplitę visame gamtos pasaulyje. Palyginti su kietaisiais akmenimis, tokiais kaip granitas ir bazaltas, minkšti akmenys turi laisvesnę struktūrą, didesnį poringumą ir mažesnį kietumą, todėl juos daug lengviau drožti ir pjaustyti. Įprasti minkštųjų akmenų pavyzdžiai yra kalkakmenis, smiltainis, skalūnas ir talkas, kurių kiekvienas išsiskiria savo unikaliomis vizualinėmis savybėmis: kalkakmenis paprastai būna šviesių arba pilkšvai -baltų atspalvių; smiltainis pasižymi smulkia granuliuota tekstūra; skalūnai pasižymi ryškia sluoksniuota struktūra; o talkas jaučiasi lygus ir švelnus liesti. Dėl savo minkštos tekstūros šios uolienos taip pat yra jautresnės skilimui ir skilimui vykstant oro sąlygoms, o tai turi įtakos tiek geologiniams tyrimams, tiek dirvožemio formavimuisi.
Praktikoje minkšti akmenys plačiai naudojami dėl jų apdirbamumo ir estetinio patrauklumo. Architektūros ir skulptūros srityse kalkakmenis ir smiltainis dažnai naudojami kuriant statulas, antkapius ar dekoratyvinius istorinių pastatų elementus; taip pat kraštovaizdžio dizaine minkšti akmenys dažnai naudojami grindiniui arba kaip dekoratyviniai sodų akcentai. Tuo pačiu metu įvairiuose pramonės sektoriuose chemijos produktų, cemento ir keramikos gamyboje naudojamos neapdorotos minkštos akmens medžiagos, -pvz., miltelių pavidalo talkas ir kalkakmenis-. Nors minkštiems akmenims gali pritrūkti kietesnių akmenų patvarumo, jų unikali tekstūra ir paprastas apdirbimas užtikrina, kad jie ir toliau vaidins gyvybiškai svarbų vaidmenį tiek kasdieniame gyvenime, tiek pramoninėje gamyboje.